Rankdarbių pozicijos beieškant

Rankdarbių sąvoką perėmus iš meno, amatininkystės ir pramonės sričių ir apibūdinus kaip tam tikrą meno rūšį, o rankdarbių verslą - kaip sukurtų rankdarbių platinimą ir prekybą, verslui nagrinėti ir sprendimams priimti rankdarbių visumą galima nagrinėti kaip sistemą, padedančią nustatyti, kokią poziciją rinkoje užima konkretūs rankdarbiai. 

J. Clifford pateikia tam tikrą meno dirbinių sistemą, suskirstydamas kūrinius į grupes ir nustatydamas jų santykinę vertę. Meno muziejuose eksponuojami, meno rinkoje parduodami kūriniai, kuriuos vertina žinovai, priskiriami autentiškiems šedevrams – šioje grupėje esantys kūriniai yra originalus ir konkretaus asmens sukurtas menas. Istorijos ir folkloro kūriniai, etnografijos muziejuose eksponuojami kūriniai, materialinė kultūra ir amatai priskiriami autentiškiems artefaktams – grupėje esantys kūriniai yra tradicinė arba kolektyvinė kultūra. Klastotės, išradimai, neoriginalus menas ir antimenas priskiriami neautentiškiems šedevrams – jiems priklauso nauja, neįprasta ne-kultūra. Meno kūriniai, skirti turistams, prekės, retenybės priklauso neautentiškų artefaktų grupei – šie kūriniai yra atkurtas, komercinis ne-menas. Remiantis šiuo skirstymu, rankdarbiai priskirtini artefaktų skyriui: autentiškiems artefaktams priklauso kūriniai, kilę iš senųjų amatų (verpimo, audimo, pynimo ir panašių), neautentiškiems – panašūs vieni į kitus, pardavimui skirti, masiškesni gaminiai. Šedevrų skyriui priskirtina nedidelė dalis rankdarbių, kadangi tokie rankdarbiai pasižymi neįprastumu, išskirtiniu dizainu, nekomerciškumu, todėl artimesni meno kūriniams. 

Rankdarbius taip pat galima skirstyti į tradicinius ir naujoviškus, kaip tai padarė mokslininkas Suzuki. Šiuo atveju tradiciniais rankdarbiais laikytini autentiški artefaktai, o naujoviškus labiausiai atitinka neautentiški artefaktai. 

Suskirsčius rankdarbius pagal pateiktą sistemą, numatomos kryptis, kuriomis galima plėtoti rankdarbių verslą, sudarant rinkodaros strategiją. Kūrinio padėtis gali būti nevienareikšmė – įmanoma, jog jis priklausytų kelioms grupėms. Jis taip pat gali judėti iš neautentiškų į autentiškus, iš artefaktų į šedevrus: etnografiniai kūriniai – į vaizduojamąjį meną; amatininkų dirbiniai, tautodailė perkeliami į šedevrų grupę; plataus vartojimo prekės pereina į folklorą; išskirtine laikoma prekė iš artefaktų perkeliama į šedevrų grupę. Labiausiai tikėtini rankdarbių judėjimo iš vienos grupės į kitą variantai: turistams skirti komerciniai kūriniai visuomenėje bus laikomi tradicine, kolektyvine kultūra ir iš neautentiškų bus perkelti į autentiškų artefaktų grupę; tie patys kūriniai, pateikti kaip išskirtiniai, vertingi gaminiai, bus perkeliami iš neautentiškų artefaktų į neautentiškų šedevrų grupę.

Kūrinio svarbą labiausiai lemia vyraujanti jo samprata visuomenėje. Taigi atitinkami poslinkiai tarp rankdarbių grupių yra nulemti visuomenės vertinimo, kurį galima paveikti versle taikant rinkodaros sprendimus. Nustačius tikslinės auditorijos nuomonę ir poreikius, galima parengti rinkodaros strategiją, palaikančią esamą teigiamą rankdarbių vertinimą arba keičiančią nepalankų vertinimą rinkoje. 

Jūsų nuomone, kuriai meno kūrinių grupei galima priskirti jūsų kuriamus rankdarbius? Ar ta pozicija jus tenkina? Ar potencialūs rankdarbių pirkėjai tinkamai suvokia jūsų rankdarbių vertę? 

Vilija Butėnienė

Šaltiniai 

Suzuki, N. 2005. Development Strategy Formulation For Artisan Craft Promotion. The Effective Promotion for Regional Development in Developing Countries (2), in Bulletin of Japanese Society for the Science of Design 171. Chiba, 1-10. ISSN:0910-8173. 

Clifford, J. 2006. Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas: sociologinė studija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 549 p. ISBN 9986-39-439-2.