Rankdarbio sąvoka apibūdinama labai įvairiai. Šiuolaikinėje visuomenėje rankdarbiai laikomi laisvalaikio dalimi, pomėgiu, taip pat ir verslu. Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos dvi reikšmės: „koks nors rankomis padaromas dirbinys“, arba „amatas, meistrystė“.
Rankdarbius galima priskirti ir dailiesiems amatams. Dailieji amatai - taikomosios dailės sudėtinė dalis. Jie apima dailiųjų dekoratyvinių ir buitinių gaminių gamybą ir meninę apdailą. Jiems priskiriami tokie rankdarbiai: auksakalystė, dailusis audimas, baldininkystė, drožyba, drabužių siuvimas, odos, stiklo, gintaro apdorojimas, karpiniai, kalvystė, mezgimas, knygrišystė, pynimas, siuvinėjimas, dailioji puodininkystė.
Taigi rankdarbiai, kaip dailusis amatas, siejami su daile. Atsižvelgiant į kūrėjų profesinį pasirengimą, kūrybos tradicijas, dailė skiriama į liaudies, mėgėjų ir profesionaliąją. Rankdarbiai priskirtini liaudies ir mėgėjų dailei: tautodailės ir amatininkų dirbiniai – liaudies; saviems poreikiams tenkinti, nedidelės apimties parduoti skirti dirbiniai, pagaminti remiantis tam tikromis tendencijomis, vyraujančiomis technologijomis – mėgėjų. Nagrinėjant šias sąvokas tikslingi meno žanrai (naujieji, tradiciniai) ir sferos (aukštojo meno ir masių kultūros) . Rankdarbiai labiau priskirtini masių kultūros sferai, o jų žanras priklauso nuo rankdarbio pobūdžio: tautodailės gaminiai, tradiciniai rankdarbiai priklauso tradiciniam žanrui, o gaminiai, sukurti pritaikius naują technologiją - naujajam žanrui.
Rankdarbių verslas apibūdinamas kaip profesija, komercinė įmonė ar prekyba, įtraukiant meistriškai sukurtų dirbinių gamybą ir platinimą. Taip sujungiami gamybos būdo (rankų darbo) ir gaminio praktinio panaudojimo (verslo) apibrėžimai. Rankdarbių verslas apima erdvinių dirbinių, suvenyrų ir rankdarbių buičiai ne masinę gamybą ir šių gaminių pardavimą rinkoje.
Remiantis institucijų, autorių, žodynų, programų ir katalogų pateiktu skirstymu, egzistuoja tokios rankdarbių rūšys: tekstilės, keramikos ir molio, medžio, metalo, gintaro, tapybos-grafikos, pynimo, odos, nėrimo, mezgimo, siuvimo, siuvinėjimo, juvelyrinius, audimo, popieriaus dirbiniai.
Vilija Butėnienė
Šaltiniai:
Lietuvių kalbos žodynas. 2005.
The European Environment Agency (EEA), Environmental Terminology and Discovery Service (ETDS)
Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius. 2008. 2 redakcija
Celešienė, J. 2000. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. Jonava. 214 p.
Hagoort, G. 2005. Meno vadyba verslo stiliumi. Vilnius: Kronta. 344 p.
Kalnius, P. 2004. Aiškinamasis raštas dėl tradicinių Lietuvos amatų ir verslų: projektas.
Atvira informavimo, konsultavimo, orientavimo sistema, studijų ir mokymo programos.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos interneto svetainė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą